• Namai
  • Svetainės medis
  • Kontaktai

logo

fixus_656
fixus_642
img_9866
img_9731
img_9729
img_9724
irisai
img_8822
img_8821
untitled-1
3
1

IMG 0469Ąžuoliuko“ mokykloje jau ketvirtą kartą (nuo 2014 – tųjų metų) pajutome donelaitiško pavasario dvelksmą...

Kai 2014-ieji metai buvo paskelbti Kristijono Donelaičio metais, paminint 300-ąsias mūsų didžiojo lietuvių literatūros pradininko gimimo metines, įstaigoje nelikome abejingi šiai prasmingai sukakčiai.  2015 – aisiais, kaip minėto projekto tąsa, Lietuvoje startavo ilgalaikis projektas „Kasmetinė Kristijono Donelaičio kūrybos savaitė“, kviečiantis kasmet, kovo paskutiniąją dekadą, kai saulelė po lygiadienio vėl aktyviai budina svietą, pajusti donelaitišką pavasarį. Taigi, ir šį pavasarį su priešmokyklinukais prisilietėme prie lietuvių literatūros pradininko kūrybos, atsiliepdami į tai, jog „2017 – tieji – lietuvių kalbos kultūros metai“ (2017 – tieji – lietuvių tautinio kostiumo metai“) ir į tęstinio projekto sumanytojų pasiūlytą „viežlybos kalbos“ potemę.

Renginiui „KALBĖKIME TIK VIEŽLYBAI“ priešmokyklinukai ruošėsi visą paskutinę kovo mėnesio savaitę.   Šventės metu jų lūpose tradiciškai suskambo „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...“ (vaikai išmoko net 8 poemos „Metai“ eilutes apie pavasarį), Etnoansamblio „Giliukas“ vaikučiai, suprasdami žodžių prasmę, deklamavo eilutes, kuriomis Donelaitis išsakė savo priedermę (pareigą), kurią ir šiandien svarbu suvokti kiekvienam vaikui ir net suaugusiems: „Kiekvienam daryti gera...“ Gebantys skaityti vaikučiai skaitė K. Donelaičio eilutes apie lietuvių kalbos išsaugojimą, kas taipogi aktualu ir šiandieninei Lietuvai: „Ak, kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, / Kai lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė / Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo. / O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas, / Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė“.

Donelaičio eilėmis pažvelgėme ir į lietuvių tautinio kostiumo šaknis. „Metų“ personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Valsčiaus pavadinimas – Vyžlaukis turi svarbią prasmę. Tokio kaimo nebuvo ir nėra, jis paties poeto sukurtas iš didelės pagarbos lietuvninkų „apdarui“. „Vyža” – iš karnų pintas apavas. Vaikučiai pajuto pagarbą nuo Donelaičio „čėso“ lietuvių garbinamai vyžai, seniems papročiams, domėjosi K. Donelaičio poemai „Metai“ sukurtais V.K. Jonyno raižiniais, juose ieškojo vyžų, tapusių šiandieninio lietuvių tautinio kostiumo dalimi.

 

Logopedė Gražina Glinskienė

Meninio ugdymo pedagogė Daina Liorančienė