Gražiame krašte nuo seno, Broliai milžinai gyveno, kaip iš kur jie atsirado, net išminčiai nenustato...

Kaip žinia, kiekvienas miestas turi savo atsiradimo legendą, Jurbarkas – taip pat. Vaikams pasekėme legendą apie „Jurą ir Barkų“, papasakojome apie Jurbarko žymiausias vietas, apie nuostabią gamtą, per miestą tekančias tris upes: Nemuną, Mituvą ir Imsrę. Vaikai patys stengėsi papasakoti ką žino apie savo gimtą miestą, kuo jis gražus ir ypatingas. Visų grupių vaikai, auklėtojos, tėveliai įsijungė kurdami „Jurbarko miestą“ mokyklos kieme. Vieni su tėveliais iš antrinių žaliavų konstravo namus – didelius ir mažus; kiti su auklėtojomis kūrė įvairiausius namelius, puošė piešiniais pavėsinių sienas, grupėse  piešė savo miestą ar ilgiausią tiltą per Nemuną. Na, o rugpjūčio 24 dieną mokyklos bendruomenė rinkosi į kieme organizuojamą šaunią  „Miestelio šventę“.  

Vyresnieji vaikučiai sudėliojo  miesto pavadinimą iš kieme rastų akmenėlių, kankorėžių, kaladėlių, šakelių. Galėjome pasivaikščioti po miestelį, pasigrožėdami dideliais ar mažais nameliais, pramogų aikštele ar gėlynų grožiu. Žinoma, saugodami savo ir kitų sveikatą „miestelyje“ vaikai lankėsi grupėmis. Vaikams patiko vaikščioti tiltu per upelį, kai kuriems buvo sunku, teko ir „išsimaudyti“, kai kurie „plovėsi“ upelyje rankytes.

Švęsdami savo „Miesto šventę“ nepamiršome, kad rugpjūčio 24 diena - Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena. Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Muzikos mokytoja Daina pakvietė visus pažaisti keletą liaudies žaidimų-ratelių, padainuoti dainelių. Atsisveikinome su išskrendančiais gandrais, kurių lauksime sugrįžtant pavasarį.

Laikinųjų ugdymo grupių auklėtojos  Inga Krikštanienė, Vida Petraitienė

Meninio ugdymo mokytoja Daina Liorančienė