Gimtasis žodis ir tautinis kostiumas – svarbiausios lietuvių tautos vertybės, kurios išskiria mūsų tautą iš kitų tautų. Visą savaitėlę ruošėmės, tautiniu kostiumu pasipuošę atskubėjome į susitikimą su Gimtuoju žodžiu – tradiciškai (14-ąjį kartą) paminėjome Tarptautinę Gimtosios kalbos dieną, tačiau kitaip, negu ankstesniais metais. Kiekviena priešmokyklinio ugdymo grupė Mokyklos salėje prasminga diena džiaugėsi atskirai.

Lietuvių poeto J. Marcinkevičiaus eilės „Šventoji duona“ skambėjo ir salėje duonelė kvepėjo, kai gimtuosius žodžius šventiškai tarė „Pelėdžiukų“ PU grupės vaikai. „Ačiū, Tėvyne, už gimtą kalbą, ačiū už upę, už žydrą spalvą“ – dėkojo proseneliams „Giliukai“, o artėjantį pavasarėlį – „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...“ – donelaitiškai sveikino „Varpeliai“. Priešmokyklinukai  suprato, jog mūsų kalba nuolat keičiasi, kaip keičiasi ir žmonių bendravimas ar rūbai. Prie savo šaknų vaikai prisilietė ir sukdamiesi rateliuose: „Taip mama duonelę minko“, „Priegalvėlis, „Sėjo sesutė žalias rūteles“. Nuoširdžiai skambėjo daina „Stenkis kalbėti gražiai“, kurios tekste viskas tikra – net ir tai, jog „žodžiai augina sparnus...“

Logopedė Gražina Glinskienė

Meninio ugdymo mokytoja Daina Liorančienė