„ĄŽUOLIUKO“ MOKYKLOS GAMTOSAUGINIS KODEKSAS

MANO SAULĖ IR DANGUS,

TAI TODĖL, KAD AŠ ŽMOGUS.

NESVARBU, KAD AŠ DAR MAŽAS,

MAN BRANGUS KIEKVIENAS LAŠAS.

VANDENĖLĮ AŠ TAUPAU,

NET IR DRAUGUI PASAKAU:

JĮ PRIVALOME TAUPYTI,

VANDENĖLIS – MŪS GYVYBĖ.

SURŪŠIUOJU AŠ ŠIUKŠLES,

ATSKIRIU, KĄ PAUKŠTIS LES,

KĄ ŽVĖRELIAI SURUPŠNOS

VIDURY ŠALTOS ŽIEMOS.

MĖGSTU AŠ JUOS APLANKYTI,

STAIGMENĄ JIEMS PADARYTI.

PER SPEIGUS, PER ŽIEMĄ GILIĄ

NEŠIU JIEMS KREPŠELĮ GILIŲ.

IR KOPŪSTŲ, IR MORKYČIŲ,

SAUSO ŠIENO, IR BULVYČIŲ.

JIE TIKRAI MUMS PADĖKOS,

NEBIJOS ŠALTOS ŽIEMOS.